Didžioji daily paieškų epopėja

2015 gale pardavęs CRV vardu Sustalu, iš esmės buvau pakliuvęs į gana durną situaciją – likau su vienu vieninteliu VTį, kuris visai neužilgo turėjo išvažiuot pas kėbulistą ilgai gražinimosi procedūrai (Ne, tų durnų blakstienų ant priekinių farų neklijavau. Kodėl visi to klausinėja?!). Po ranka pasipainiojęs Nebeturbavas užpildė tą siaubingą “neturiu su kuo važiuot” (moteriškojo “neturiu ką apsirengt” ekvivalentas, kuris yra turbūt netgi dar baisesnis savo esybe) ertmę dūšioje, bet po laaabai ilgo laikotarpio turėjau vieną važiuojančią mašiną ir jokio plano B ar kito B ar kokio Ž. Taigi žieminis važinėjimas buvo gana nejaukus, ypač turint omenyje, kad Nebeturbavas iki manęs turėjo itin spalvingą istoriją. Beeet – neskaitant keleto “butt-clenching” momentų, kai jau galvojau, kad Nebeturbavo laukia neišvengiama pažirimo dalimis dalia-dalužė, jis vis tiek sugebėjo atvažinėti didįjį žiemos gabalą.

O tada – nu užpiso. Mašina važiavo, viskas iš esmės buvo su ja tvarkoje, bet tas nenusakomo užpistumo kirminas ertmėje, kurią žmonės linkę vadinti savo galva, dirbo savo juodoką darbą ir grūdo įvairiausias mintis apie įvairiausius daily draivus. Trumpai apie keletą apsvarstytų modelių:

Nuo pat Sustalu pardavimo, buvau gana šventai įsitikinęs, jog sekantis daily bus 3 kartos Legacy/Outback universalas. Kodėl? Nes nu o kodėl gi ne?? Ir talpus, ir pridėjus rankas atrodo nieko, ir Regamasterius dar turiu. Visi “box’ai” užčekinti. Bet stebuklingai – jie man atsibodo vien tik  žiūrint jų skelbimus. Visų pirma – jie, kaip ir daugelis scoobių, gana įspūdingai rūdija, o ir pats nežinau kodėl, bet matomai per ilgai į tokius dairydamasis pats pasikišau sau koją – tiesiog nuvalkiojau idėją.

Paieška nejuokingai prasiplėtė – galvojau ir apie E30 Touringus (aha, surask tu tokį su 6cyl ir nesupuvusį) ir apie Roverinius VTį Civic’us ir apie 6Gen Accord Type-R’us ir 7Gen Accord’us su K24. Biudžetas po VTĮ dažymo išlaidų buvo gana ribotas, taigi į labai jau stebuklingus 7Genus nepretendavau, o visi kiti apžiūrėti automobiliai turėjo kokių nors nesąmoningu minusų – arba kumščio dydžio skyles kėbule, arba liūdnesnę nei Tele-Loto komplektaciją ar salone augintą ožiukų giminę ar kažkada apturėtą tanko pervažiavimą. Kitaip sakant – not ideal.

Galiausiai, vieną dieną akis užkliuvo už paprasto 6Gen Accordo, su labai smagia komplektacija. Nulėkėm į Kauną, jį apžiūrėjom, radom porą kumščio dydžio skylių lanžeronuose ir apsiraminau, bet idėja įsiruseno.

Ir vieną rytą bevartydamas skelbimus pamačiau JĮ. Skambutis, susitarimas, drebančios rankos ir tapkė/dugnas/63km/h top spydas (taip, nebeturbavas yra neberaketa) iki Justiniškių. Ar randu kaulinį-kaulinį Accordą, kuris atrodo, tarsi jis dar net nespėjo išvažiuoti iš gamyklos?

Untitled

Stasys, kol dar buvo Stasio rankose. Per pirmą pusvalandį žieminės gumos persikėlė ant stock R15 lietų ratų, buvusių bagažinėje.

Apsaugok viešpačiau – ne. Rūdelių randu. Bet jos – gana minimalios, kaip tokio amžiaus Hondoms priklauso. Esu beveik įsitikinęs, kad šis egzempliorius niekada intymiai nebendravo su tanko vikšrais. Savininkas – garbaus amžiaus vyrukas vardu Stasys (šis vardas momentaliai prilimpa ir Accordui). Stasys Stasį gana prižiūrėjo ir per savo 8 metus važinėjimosi “su žmona iki palangos, na dar iki kapinių”. Sugebėjo susukti gana kuklius 50k km, kas bendrą Stasio kilometražą pritraukė iki protu aprėpiamų ~190000km. Nauja sankaba, nauji stabdžiai, naujas pilnas diržo komplektas. Ir esmių esmė – komplektacja.

Apart gana seniai turėto žalio Legacy universalo – normalesnės komplektacijos vis prasprūsdavo pro mano pirštus. Kaip pagalvoji, kitaip ir negali nutikti žmogui, kuris yra turėjęs 14 Hondų, ar ne? Taigi Stasio komplektacija buvo būtent tai, ko reikėjo – Odinis šildomas salonas, turintis netgi elektrinę vairuotojo kėdę, klima, kruizas, šildomi veidrodėliai, gamyklinė Bose aparatūra su subu galinėje palangėje – iš esmės viskas, ko reikia mano gana kukliems poreikiams. Pagalvojau, pasiderėjau ir Stasys patapo mano nuosavybe. Kaip čia taip ne fancy Type-R’as? Ogi simple – finansai. Šis Accordas gaus visus norimus žaislus, dujas ir netgi užteks kėbulo sutvarkymui už sumą, kurios nelabai užtektų plikam Type-R’ui, kuris 90% atvejų net neturėtų kondyšo. Žinoma, ATR’as būtų daug įdomesnis, bet vėl nutolčiau nuo nors kartą man šovusios gana normalios minties : +- racionalus daily ir visas dėmesys VTį’ui. Link to ir nuėjau.

Apart labai silpno akumo ir salono, kuris turbūt nuo pat gamyklos nematė jokios valymo formos (apčiaudėtas ir alkūne nuvalytas vairas nesiskaito!) jokių esminių bėdų pirmomis dienomis nepastebėjau. Iš salono iškasiau purvą, su ugniasvaizdžiu išdeginau dulkes ir buvo beveik galima pradėti galvoti apie esminius darbus:

– Techninis aptarnavimas. Stasys gavo naujus tepalus į variklį ir dėžę, naujus filtrus, įskaitant ir Pipercross’ą į stock filtradėžę (+inteiko pralaisvinimą) ir salono filtrą, kuris atrodė taip, kad jame drąsiai galėtum rasti nemažai didžiausių žmonijos istorijos epidemijų ištakų, naujas žvakes ir išvalytą EGR’ą. Už dalis tradicinis ačiū Ponui Zitikiui!

DSC_0761.JPG

Trys-Keturiii: EWWWWWWWwwwwww.

– Ratai. Po ilgų svarstymų, kaip čia ant jo uždėjus Regamasterius, galiausiai susitaikiau su mintim, kad nedrakoninant arkų ar ratų – tas yra neįmanoma. Taigi, mielai pasinaudojus Red Wheel Imports siūlomomis paslaugom suradom R17 7j ET42 Buddyclub P1 Racing’us (ne, ne tokie patys, kaip ant VTį, čia tie kiti). Turėtų atkeliauti gana greitai, o tada teliks sukandus dantis sulaukti balandžio.

received_241326099534024

– Dropas. Nothing fancy – patikrintas ant krūvos mašinų Eibach Pro Kit’as. Turėtų ir suteikti žiupsnelį dropo ir neišžaginti kasdieniško Stasio patogumo. Už puikų dealą ačiū Dalauta.lt!

12715270_1009408142451505_8504555658580283398_n

– Nereikalingo šūdo išmetimas ir “šaknų įleidimas”. Labai fainą Bose kasetniką ir CD changerį bagažinėje pakeitė mano ištikimasis Alpainas, kuris netgi buvo sukergtas su Bose subu. O internetai sakė, kad neįmanoma. Pfff. Man visiškai nereikalingas ir sunkus metalo gabalas, kurį žmonės vadina robokopu (ar farkopu, vis maišau) iškeliavo į garažo kampą, kartu su minėtuoju CD changeriu ir 20 metrų ilgio elektrine antena, kuri už visko kliuvo. Vietos jos atsirado OEM’inis antenos block-off’as, už kurį ačiū Morrečiui!

DSC_0746.JPG

Kažkur matytas patternas? Taip, labai primena darbus, kuriuos atlikau tik įsigijęs VTį. Ir ne veltui – VTį buvo vienas man labiausiai prilipusių daily kibirų, taigi atatinkamas ir priėjimas.

Bet galiausiai užsiroviau ir ant poros problemų – visų pirma – vanduo bagažinėje. Ar jo buvo daug? Na pasakykim taip, jei Lietuvos vyriausybė kada nors nuspręs užsiauginti daugiau Meilutyčių ir staigiai reikės krūvos baseinų – užteks išpirkti visus 6Gen Accordus iš skelbimų. Acakou. Iš pažiūros niekad nenaudotos zapaskės dažai netgi pradėjo oksiduotis, nuo viso to besiteliuškuojančio džiaugsmo bagažinėje. Irgi acakou.

Kdryt?
– Išsilupu iš bagažinės viską, kas išsilupa. Pavadinu Stasy Stasiu-Ultraleggerra. Pažvengiu iš savo bajerio. Apsidairau, ar niekas daugiau negirdėjo. Deja-ne.
– Pasiskaitau internetus. Internetai sako – paliubomu galinių farų gumos. Okei – pertepu hermetiku. Padeda? Žinoma ne.
– Apsilankau pas žmogų, kuris yra išardęs keletą tokių Accordų. Pas porą iš jų – gana vaizdžiai išsivaikščioję kėbulai aplink galines faras. Pasičekinu pas save – akurat, maigant pirštu matosi, jos originalus seam sealeris jau nieko nebeklijuoja. Pertepu hermetiku. Padeda? Žinoma ne.
– Darkart išsilupu galinę farą. Nusiperku kovinio hermetiko iš Wurth. Viską išsivalau, netgi pašiaušiu, nugruntuoju ir vėl pertepu hermetiku. Padeda? Žinoma ne.
– Darkart išsilupu galinę farą. Aaaatidžiai apžiūriu visus kitus skardų sujungimus. Randu dar vieną plyšį, kurį nuostabieji Hondas surenkantys AnDglai nusprendžia užklijuoti puse centimetro sealerio. Tinginiai blet. Viską nulupu, pertepu hermetiku. Padeda? Beveik.

Vietos apie faras pasidaro tokios nelaidžios vandeniui, kaip žąsis, įkišta į prezervatyvą. Atrodo irgi panašiai. Bet drėgmė jau greičiausiai patenka ir pro arkų siūles, ko tvarkymu užsiimsiu jau ne aš.

Antroji problema – kol kas gana nekuklios sąnaudos mieste. Tiesa, panašu, kad EGR’o išvalymas ir surastą viena stringanti galinių stabdžių kreipiančioji visgi praspręs ir šias bėdas. O ir šiaip – per artimiausias porą savaičių Stasys turėtų ir pasidujint. Mmmm, 40ct/litras. Mmmmmm. 8l dujų trasoje. Mmmmmm. Disney, here i come!

Taigi, kol kas tiek. VTį vis dar chillaxina pas dažytoją ir laukia geresnių orų poros šimtų km kelionei atgal į mano garažą. Tada pas dažytoją greitam fix-up’ui iškeliaus Stasys. Tikiuos, viską spėsiu susitvarkyt iki balandžio 1’os, kai abu kibirai pasipuoš vasariniais ratais ir kitais žaislais.

Istorijos moralas – atrodo radau daily kibirą, kuris didžiąja dalimi atitinka visus mano norus – jis pakankamai talpus, gana ekonomiškas, akys nevems jį pamačius, jo išlaikymas kainuoja centus, visus techninius gedimus galiu susitvarkyti pats, jis valgyte valgo kilometrus ir jame gana neblogai groja muzika. Žinoma, smulkių darbelių jis sulauks, bet visas dėmesys ir finansai keliaus pas kitą keturdurį sedaną. Greičiau tas pavasaris!

This entry was posted in Uncategorized. Bookmark the permalink.

2 Responses to Didžioji daily paieškų epopėja

  1. Tadas says:

    Kaip tiksliau vadinasi kovinis Wurth hermetikas? Kažkodėl turių abejonių, kad atėjus ir paprašius kovinio, jie nelabai supras.😀

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s