Ketvertas vėl ant ratų. Nu tipo. Sort-of. Nu dar biškį ne iki galo. Ai nu žinot kaip būna.

Praeitomis savaitėmis laiko krapštytyis prie mašinų turėjau itin mažai, bet sena ambicija susirinkti ketvertą ir nuvažiuoti iki HKlubo sezono atidarymo kačiargoje – nedavė ramybės.

Iš pirmo žvilgsnio – nebaisiai daug to darbo ir laukė. Beisikli – mašina nuo pernai balandžio stovėjo ant jack standų. Reikėjo susirinkt praardytą važiuoklę, nusiorint stabdžius, bei užpildyt žiojėjančią skylę, likusią po turbo kit’o nuėmimo. Sounds easy?

Chuj. Pradėkim nuo to, jog kitaip negu dabar, prieš penkis metus, kai konstravom ketvertą, neturėjau geros savybės išsaugot visas stock dalis. Taigi – neturėjau nei inteiko šlangos, nei išmetimo koliko, nei purkštukų. Pasikuičiu garaže, prasuku pro nuostabujį Kucių, kuris visada pagelbsti su dalim (nebijok, apie alų neužmiršau :D) – nu tu žiūrėk – panašėja į mašiną!

Ketvirtadienį su JDM.lt komanda buvom susiplanavę nuvažiuoti iki sekančio Chill N Grill spot’o ir būtų buvę idealu turėti žemą mašiną, taigi prieš kelionę puolu į garažą susirinkt likusių smulkmenų ir tikiuos po gerų metų pertraukos užpulti asfaltą ketverto dugnu.

Jau matau save lekiantį gražiais Dzūkijos keliais, šviečiant saulei ir per dvi popierines kolonėles plakant repukui. Kas iš to gaunasi? Gaunasi, blet, trys cilindrai. Aktyvesni technikos gerbėjai suves galus, jog pas mane ne koks nors smartas ir kažkur vienas cilindras pasiklydo. Prasieinu per žvaklaidžius – ketvirtas nekanalina. Žvakė šlapia.

Purkštukai? Purkštukai! – greitai nusprendžia the daržov, nes pastaruosius ans ištraukia iš velnias žino kur ir velnias žino kokios stovio.

Pasikeičiu ketvirto cyl purkštuką. Trys cilindrai? Trys cilindraaai! Nutublet. Išsuku žvakę – šliapia. Nu taip vyriškai šlapia. Kaip po kokio monsūno.

“Čia tu taip mensono pavardę sudarkei?”

“Ne, čia audra tokia, neišprusos jūs mano”

Taigi. Pauostau žvakę. Kvepia točnai ne uogiene. Pagalvoju stipriau – točnai ir ne benzinu. Biškį visas nutirpstu – anti-faking-freezas. Nu va. Prašau. Girdėjau, kad stovinčios mašinos genda, o gendančios mašinos stovi (nu čia tipo – duh). Bet kad stovinčiai mašinai nupūstų galvą – nu dar negirdėjau. Pasisuku Hemiui, kurio galva visad šviesesnė už mano. Ne, čia ne rasizmas. Čia apie išprusimą, vėlgi. Hemis primena mano netokiai šviesiai galvai, jog kartas nuo karto reiktų praustis. On the other agenda – kad visai galibūt, kad šūdina įpurškimo koliko tarpinė. Nusilupu tarpinę – akurat. Pro aušinimo kanalą traukia freezą į degimo kamerą. Oooookei, pedal to the metal pro aplinkines mašinų dalių parduotuves, susiperku ko reikia iiiiiiirrrrrr – užsikuria ant visų keturių!

Greitai pasigaminu catch can’ą iš laistymo žarnos ir monsterio skardinės, susirenku viską aplink motorą ir paskubom išlekiu į plovyklą.

Tada pasaulis sustoja. Tiksliau – ne pasaulis, o koralai. Tiksliau nesustoja, o nieko nemato. Nes ketvertas gamina debesis. Jei praeitą ketvirtadienį spėjote iškviesti gaisTrinę, nes galvojote, jog visas narbuto viadukas dega – my bad. Mano trumpą kelionę apvainikavo trys greitai prasirotavusios emocijos:

1. Euforija po pirmų metrų – Wooohooo, jis važiuoja! Ir netgi visai neblogai!!!!
2. Šokas pažiūrėjus pro veidrodėlį – Pala, o kur dingo Koralai? Kodėl viskas balta?
3. Galų suvedimas – Ajoptvajufreezastepale. Kelionėms gal dar ir per anksti

Pabrukęs uodegą ir gana gausiai nusipisęs numetu ketvertą garažo kieme, pakeikiu jį visu žinomu arsenalu, sėdu į VTį ir išvažiuojam į mini tripą.

Žinoma, jei važiuočiau vienas, rėktelčiau “Roadkill!!” ir važiuočiau anyways. Vistiek galvoje kirbėjo mintis, jog čia viskas normaliai ir tiesiog visur pritrauktam antifreezui reikia išdegt/išgaruot ir t.t. Bet kadangi važiavom pilnu ekipažu – nenorėjau blogiausiu atveju matyt pasimetusį Benecko žvilsgnį, kai jis pamato dūmų kamuolius, prilygstančius viktorijos laikų lokomotyvams. Jis gi žmogus VAG’istas, jį tokie dalykai gali ir sužalot😀

Okei. Penktadienį vėl prasuku pro garažą. Net po pirmo užkūrimo – situacija daug geresnė. Catch can’as dirba overtime’ą, surinkdamas visą kondensatą, bei antifreezo likučius ir situacija pradeda taisytis. Nusprendžiu, kad į HKlubo atidarymą važiuosiu.

Penktadienio vakaras nebuvo pats ramiausias, taigi būdami neitin blaivaus stovio nusprendžiam, jog užteks tų gražumų ir ketvertas į Kačiargą atvyks dėvėdamas metus kauptą dulkių sluoksnį. Tuo metu ši idėja atrodė labai gera.

20150524_135820

Atėjus rytui mintis vis dar atrodė gera, nes sunkoka galva būtų trukdžiusi plauti mašiną ir paliubomu būčiau nukritęs kurnors “head-first” ir nebepajėgęs pakilti. Trukteliu pečiais, susirenku ekipažą ir pajudu link Kačiargos. Nuo pat pirmų kelionės kilometrų pajuntu mušimą per vairą. Pradžiai jis atrodo pateisinamas – visgi “dėviu” 25mm adapterines rastafkes visuose kampuose. Gal per skubėjimą kurisnors “mating surface” liko purvinas.

Kilometrams besikraunant į krūvą, vibracija nejuokais įsismarkauja. Vairą tenka laikyti smarkiai, taigi vibracija tiesiai persimeta į mane. Visa kelionė patampa blur’u. Rankos dreba dar dabar😀 Sustojam kelkraštyje, nes ekipažas prieina bendros išvados – krenta ratai, ne kitaip. Paklibinam ratus, paspardom padangas – nu ne. Žinoma, faktą, jog pamirštu garaže galvą ratų atsukimui – irgi verta paminėti. Abi kairios rankos, kurios dar ir dreba, ir dar ir galva kairė, tvajumat. Nu okei – iki kačiargos – niolika km, davažiuosim, o ten jau kaipnors.

Mušimo garsas toks, jog tampam įsitikinę, jog skrendam sraigtasparniu ir pradedam dainuot šitą:

Davažiuojam, metas “jau kaipnors”. Žinoma, kačergos tunelyje (einajisnx) atsisėdu ant pilvo ir bandydamas išvažiuoti prie metinio dulkių sluoksnio pridedu kalną purvo. Nu va dabar tai tiksliai neliks nepastebėtas!😀 Bet anyways – real cars have dust! And dirt! Nebūkit tokie švaristai!
Nusiimu vairuotojo ratą, kuris, mano nuomone skleidė visą ruckus’ą. Adapteris prisuktas, ratas prisuktas, suportas vietoj. Pajudinu pusašį – ogi tas dročinasi pirmyn atgal išorinėj granatoj tiek, kiek darosi nepadoru. Bye bye žiedelis? Panašu į tai. Anyways – peržegnoju aš jį ir nusprendžiu, kad teks purtytis atgal, nes tikrai jau aš granatos ir neardysiu viduryje kačiargos pit’ų. Ne ant tiek aš reiseris.

Dėl viso pikto nusiimu ir keleivio ratą, ką bedarant į mane pasikėsina viena ratų špilka. Energingai iššaudama šalimais mano špilkų nesubjauroto veido, ji atneša savo klanui ne-šlovę ir charakirinasi dabar kažkuriame konteineryje. Po išpuolio pažiūriu į situaciją atidžiau – atsisukęs adapteris ir nurauta viena stebulės špilka. How tha fuck? Kaip dabar prisimenu, kaip visus adapterius prisukinėju – negi reiks juos dar ir ant locktite’o sodint?

Okei, suprantu situaciją, kad vibracija visgi buvo iš palaidos rastafkės. Nusiimu ir likusius adapterius ir lieku stovėt parkinge visas purvinas ir su gay et. Had better days. Kelionė atgal – be nuotykių. At least nusiplaunu mašiną.

20150524_145521

Tai va – planai ateičiai – susitvarkyt likusius techninius gliukus ir gal pagaliau prisiruošiu atvest 8J zenderius į pakenčiamą stovį. Kas gali žinot – gal ketvertas netgi sugebės pasiekti kokį nors vasaros renginį? Stay tuned!

This entry was posted in Uncategorized. Bookmark the permalink.

4 Responses to Ketvertas vėl ant ratų. Nu tipo. Sort-of. Nu dar biškį ne iki galo. Ai nu žinot kaip būna.

  1. Martinas says:

    Tokio smagaus automaniško skaitalo niekur kitur nerasi. Kypitup mister Daržov.

  2. BoomBaap says:

    “Kas gali žinot – gal ketvertas netgi sugebės pasiekti kokį nors vasaros renginį? Stay tuned!”
    Tai aisku, kad pasieks, tik kad ne siais metais, tai faktas, seniuk..😀

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s