Trumpiausia winterbyterio istorija.

Taigi, visi turime pažįstamų, kuriems vienaip ar kitaip su mašinomis “nepaeina”. Tarkim – nusiperka automobilį su “be penkių minučių” užkalusiu varikliu, randa bagažinėje sutarkuotą lavoną, arba blogiausiu atveju – pastebi, kad automobilyje buvo rūkoma. Tfutfutfu.

Ši istorija – panaši (silpnų nervų žmonėms – ne, automobilyje rūkoma nebuvo). Bet apie viską iš eilės

Jau nuo praeito sezono buvau sau pažadėjęs nekartoti praeitų metų klaidos su žiguliu ir pastoviam laužymui nepirkti automobilio, kuris man iš ėsmės patiktų. Byteris turėjo atitikti labai aiškius kriterijus:

– Būti pigiai tvarkomas ir lengvai randamom dalim (bye bye visokios miatos ir kita sąlyginė egzotika)
– Būtinai būti dujinis (jei jau perku dar vieną mašiną – lai kitos išvengia druskų ir lai byteris būna pigi mašina kasdienai iki kol saulala pargrįš ir raztaškys sniegus)
– Būtinai turėti TA iki pavasario
– Kainuoti krikščioniškus pinigus.
– ???
– Profit

Pasidėliojau viską galvoje ir pirkinys pasidarė kaip ir aiškus – E36. Trimšešti iš ėsmės yra neblogos mašinos. Turiu nemažai draugų, kurie seniau arba vis dar užsiima šiais bavariškais stebuklais ir jiems puikiai sekasi. Bet pagyvenus skelbimuose pasidarė aišku – netgi išsikėlus biudžetą iki trijų kilogramų lietuviškos valiutos – pusgyvį ir kriterijus atitinkantį paukštį surasti nėra lengva. Juolab kad nusprendus, jog visgi noriu E36to, pagalvojau kad idealiausia būtų IS sedanas (yeah yeah, žinau, nu labai retas). Anyways – savaitė po savaitės stebėjau skelbimus, įdomesnius egzempliorius apžiūrėdavau, bet dėmesio nepatraukdavo niekas. Išskyrus vieną ramų sekmadienį Utenoje esantis kompaktas sudrumstė ramybę. Sušokom su labai linksma kompanija į VTįįį ir nevisai tiesiai (pasirodo neskiriu Ukmergės ir Utenos, nu bet kam nebūna) atvykom į vietą. Pirkimas buvo spontaniškas kaip niekad – mašina atitiko visus poreikius, nors ir turėjo keletą minusų. Bet išvis, kas parduoda idealias mašinas? Pakalbėjau apie kainą, susikroviau visą prie mašinos esantį zip’ą ir su šypsena patraukiau atgal į Vilnių.

bmw-318-e30-ti-compact-hecbekas-19

Šypsena veidei išsilaikė lygiai kokias 10 minučių. Sustojus užsipilti dujų niekaip negalėjau jų įjungti. Taip kokius 20km pravažiavus prievartaujant dujų perjungimo mygtuką, mečiau šitą purviną reikalą ir prisipylęs benzino spyriau namo. Tiesa, pakeliui visgi pavyko persijungti dujas ir viskas vėl iš ėsmės tapo džiugu – nėr ko bijot, žiema dar negreit, susitvarkyt spėsiu.

Jau sekantį vakarą leidau garaže – nuo mašinos krito kubiniai metrai karboninės karvės odos, išsiinstaliavo eindžel aisai, nusilupo gyyyyyvas bbis lipdukų, pavarų perjungimo rankena nustojo šviesti, nusilupo priekinių farų antakiai ir išsimetė kokie penkesdešimt šeši kvepaliukai (jei bogu – lavono vis dar ieškau). Galvoj dėliojosi natūralus sąrašas ko reikia-ko nereikia, ir rytojus atrodė gražus ir skersas.

Tada biškį sugriuvo sveikata. Begriūdama kažkokiu stebuklingu būdų sugebėjo prižadinti kitą pamirštą bėdą – labai problematišką dantį. Ir visi darbai sustojo.

Suprasdamas, kad toks aš niekur nedingsiu, ir kad dviejų savaičių perregistravimo laikotarpis (akylesni įstatymų žinovai jau dabar pastebės kur viskas šitas eina) eina link galo – nusprendžiu užsiregistruoti automobilį internetu (jo, pasirodo jame ne vien porno saitai, kačiukų foto ir kažkokie dalbajobiški blogai apie nieką. Wait, what?). Lygiai po pusantros valandos keiksmažodžių ir františko žodyno vartymo sugebu šiaip ne taip paspausti išganingą mygtuką “siųsti”. Aha, pasisiunčia. Jau po poros minučių prie mano anketos rodoma klaida.

-“Tha fak?” – nervingai pakaušį pasikaso kairiarankis-ne-gerąja-prasme ir besilaikydamas už žudančio danties spaudžia ant klaidos simbolio.

Tada mano pasaulėlis sugriūva. Prie minėtos prakeiktosios klaidos puikuojasi regitros pasiūlymas atvykti ir pasirodyti visu gražumu, betikrinant automobilio duomenis. Dažnam auto entuziastui arba šiaip nemokančiam, bet labai mėgstančiam šis faktas atrodo nemažiau baisu nei hindenburgo katastrofa. Kodėl? Because swap. Taaaip, mano sustumtukas dienas pradėjo kaip nekaltas trysšešioliktas ir kažkur savo gyvenime gavo 1.8 Is’o injekciją, apie kurią aš žinojau, bet neįtin norėjau kad sužinotų kasnors su mėlynon uniformom. O-ou.

Puolu ant telefono ir visai neužpisančio 16 minučių laukimo jau kalbu su Regitros konsultante. Paklausiu kodėl reikia pasirodyti – gaunu atsakymą, jog jau praėjo 5’ios registracijai skirtos dienos ir kad eičiau aš kurnors ant kokio nors raidžių kiekio. Atrodo su baisiaisiais Liepos pirmosios išstatymų pokyčiais buvau neblogai susipažinęs, nu bet šio termino pakeitimas nuoširdžiai praslydo pro akis (Akims duotas įspėjimas mojuojant didžiausiu po ranka pasitaikiusiu atsuktuvu. Sakė taip daugiau nebedarys). Tuo momentu rankos ir viskas kitka nulinko ir pradėjau galvoti kaip čia išsisukus.

Pavarčius rankose dokumentus viskas neatrodė taip jau blogai. Variklio kodas buvo nenustatytas, plius prisiminiau senas pažystamų istorijas, kur kol tai nebuvo 6cyl swapai – nelabai kas skirdavo 1.6 nuo 1.8. Apsimūturiavau šalikais ir visas snargliuotas patraukiau į Regitrą, kurioje buvau pasitiktas geranoriško darbuotojo. Lukteliu pusvalanduką ir viskas atrodo puikiai!

Tikrai?

Heeeeeeeell no! Gaunu labai fainą lapą, kuriame dar fainiau parašyta jog pas mane 1.8 ir būtina ekspertizė.

Šlanga-režim aktiveited!

“Tiiiiiiiiiiikrai? Kaaaas padaryta?? O koks turėtų būt?? O ar tikrai čia toks? Nu va matot kaip apgavo… Aš tai čia nieko nesuprantu”

Regitros darbuotojas vis dar maloniai pataria nesinervuot ir važiuot nurodytais adresais – viskas bus gerai.

“Mhm, gerai blet, galios prieaugis tai 37%” – pagalvoju sau ir pasilieku šlanga režime, kol maloniai iš ėsmės esu siunčiamas nx.

Okei – pats durnas kad nežinojau. Ką daryt toliau? Pasidomiu dėl varianto kraut atgal 1.6. Neskaitant to, kad jau pats variklis nebus nemokamas, vistiek tektų eiti ekspertizę ir minėtasis sustumtukas patampa aukso vertės. Jau nekalbu apie ištaukt-įktaut-ištraukt-įkraut savaitėlę ne visai serviso sąlygom. Linkteliu galva, nusispjaunu ir tariu sau – žiema bus tiesi kaip niekad, o kompaktas eina dalim.

Kodėl taip drastiškai? Nes tai logiškiausias sprendimas. Žiūrėk, gal netgi finansiniai praradimai nebus labai jau tragiški. Ar vietoj jo bus kažkas kito? Priklausys nuo ardymosi sėkmės, bet pradedu abejoti.

Istorijos moralas – jei nedaug susiduriat su šitais reikalais – nepaslyskit ir lai mano atvejis būna pamoka. Ir dar stay off the drugs. Ir don’t pet teh anakondas. Ir ne, kompaktas ne su diskinėm galinėm šakėm.

This entry was posted in Uncategorized. Bookmark the permalink.

4 Responses to Trumpiausia winterbyterio istorija.

  1. KukizZ says:

    Gražūs lenkiški “czo” numeriukai, Vilniuj baladotis būtų pats “gazas”😀

  2. jonka says:

    Jei gali nerašyt – nerašyk… O jei jau rašai, tai nors be klaidų.

    • dzizajdm says:

      Lai trenkia į mane dundulis, bet paieškojus tikrai surastum baisiau rašančių žmonių, kurie netgi nesistengia. O jei galiu nerašyt – vistiek rašysiu. Nu kaip ten hiperbolė, tik su rašymu.

  3. dinuxlt says:

    Žmonai pirkom civic’ą neperseniausiai, sakau “varai pirmadienį persiregistruoti”, ji “ne ne, viena nevažiuosiu, palaukiam savaitgalio”. Tada irgi sužinojau penkių dienų taisyklę. Aišku no swap no problem. Tiesiog sugaištos papildomos ~2val. laiko.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s