Čia turėtų būti kokia nors labai prasminga antraštė apie 2016/2017

Žinot kuo šitas nesąmoningas blog’as man yra naudingas?

“Čiūju gauni procentą už didžiulę reklamą ir nivjibenas peržiūras” – gūžčiodami pečiais tarpusavyje šneka visi trys mano skaitytojai.

Jo, tas tai aišku, būtent dėl to ir buildinu visokius Liberty Walk McLarenus

*nubraukia ašarą*

Bet apart to – man pačiam visai įdomu kartais juose pasirausti ir pasižiūrėti, kaip aš sistemingai kraustausi iš proto ir kokias nesąmones čia aprašinėju.

Dažniausiai šitie įrašai – didesnių ir ilgesnių laikotarpių akumuliacijos į vieną įspūdžių ir mechaninių nelaimingų atsitikimų guzą, bet šįkart – noriu truputuką pasidairyt į tai, kas nutiko dušešioliktais ir kas laukia šito šūdų malūnėlio duseptynioliktais.

Dušešiolikti prasidėjo gana logiškai – visapusiškai užpisęs nebeturbavas civic’as patapo Accordu, vardu Stasys, o aš pagaliau susiradau daily, kurio net po metų dar nenoriu parduoti. Ar dėl to, kad jis idealiai atlieka savo daily funkcijas? Ne. Jis gana smarkiai per žemas, gana kvailai neekonomiškas ir gana vidutiniškai surinktas (taigi kiekvienos kelionės metu varo mane iš proto įvairaus plauko barškesiais ir traškesiais. O aš, nors ir civicistas, bet esu kvailai jautrus tam. pats nesuvedu galų, lyg ir turėjau priprast, bet baikime šią kvailą temą, nes šitie skliausteliai jau kažkaip durnai ilgai tęsiasi, ane?), bet tuo pačiu kelia nepaaiškinamą norą kažką iš jo konstruoti.

Taip jei atvirai – Stasiukas jau buvo per nago baltumą (plaut rankas reikia, gerbiamieji ir tada nereiks naudot visokių barbariškų senobinių durnų pasakymų) pliuse/gide. Kodėl? Nes kaip ir su kiekviena mano mašina – aš nebeturėjau ką su juo daryti, o paprastas A to Ž komiutinimas – nu tiesiog neįdomus. Beeeeet – vieną dieną vienas puikus žmogus išardė Accord Type-R’ą, aš gavau naujų žaislų iiiiiir šūdai patraukė per triūbas (arba užvirė košė, bet abu šitie frazeologizmai kažkaip baisiai atrodo vienas šalia kito).

(*Skaitovas nedrąsiai pakelia ranką* – Taaaaai tave nuo automobilio pardavimo skiria tiktai priekinis ir galinis lipas?

Jūs, mielasai, esate absoliučiausiai teisus. Tie lipai buvo pradžia to, kas jau greitai patapo labai kvailo swap’o idėja. Ir ką turime dabar? Swap’as garaže, idėjų pilna galva ir manęs visai netrikdo faktas, jog aš keisiu variklį ir eisiu ekspertizę dėl 8Ag. Ne arkliuose laimė. Nu nebent jūs labai mėgstat arklius. Tada jo, juose laimė. Bet man kaaaažkaip vienodai rusena ugnelė.

Taigi eiliškumas bus toks – prasisprendžiu garažo tvano problemą>prasisprendžiu garažo šildymo problemą>prasisprendžiu porą swapo legalumo klausimų>susiperku visokius šūdus swap’ui (tarpinės, superčiardžeris, olimpinis plaukimo baseinas, du po nolseptynis ir kitus būtinus rakandus)>viską išsivalau ir išsidažau>kokius pusę metų kraunu variklį>nu ir pagaliau džiaugiuos nenusakomu powerio antplūdžiu nuo naujos papildomos aštuonių bėrių armijos. Nežinau kaip jums, bet man skamba smagiai. Bent jau ta dalis apie du po nolseptynis.

Kas ten toliau mėtosi garaže? Ogi VTį, kuris pagaliau patapo ta viena mašina mano rankose, kuriai nereikia daryti nieko drastiško. Sąrašas darbų, kuriuos noriu jam padaryti per žiemą – tai labiau visokios malonios smulkmenos ir ne iki galo padaryti dalykai, kuriems nebuvo laiko sezono metu. Pavyzdžiui – kraujuoti ausis verčiantis išmetimas bei kačiargoje sudeginti stabdžiai, kurie man vis dar kelia didžiausią dilemą, kuri yra susijusi su šiuo kibiru. Aišku, kaip ir visi, norėčiau ko nors labai efektyvaus, bet ta retarded mano dalis rėkia “susidėk visus keturis būgnus ir tegul visi apsišika galvas. mano gimtadienis – kiek noriu, tiek ir būgnų”. Nu bet nieko, vaistus jau geriu, gal balselis biškį prislūgs.

Kas dar ten garaže? A, Jurgaitytės civic’as. Kolkas aš apie jį daug nepasakojau, bet iš ėsmės – gana gyvas EK facelift hečas, su mighty-D14 ir tūpiausiu automatu žmonijos istorijoje. Bet funkciją kol kas atlieka idealiai. Pavasarį pastarasis čiūju dar gaus ir saujelę pagražinimų, aišku, jei nebus pakeistas į kokį 7Gen’ą ar Jazz’ą į ką aš aišku irgi nespjaučiau 😀

Na ir pabaigai – Legasis. Legasiui aš su šypsena nedarau absoliučiai nieko ir laukiu pavasario, kuomet ans pataps kokius Suzuki Jimny ar Miata.

Aaaaaarba, kaip visada yra tikimybė, jog parduosiu visą savo šrotą ir nusipirksiu Elementą. Arba įkursiu reabilitacijos centrą visiems senų japoniškų mašinų rūdžių nukamuotiems žmonėms (note to self – čia gali būt milijono verta idėja). Arba mesiu visus šituos purvinus reikalus ir pagaliau atsiduosiu savo tikrajam pašaukimui – lakstymui po mišką nuogam (dėvint kroksus). Kitaip sakant – mano gyvenime viskas stabilu ir racionalu (*taria jis su nerviniu tiku po abejom kairiom akim*).

Gerų duseptynioliktų :*

Advertisements
Posted in Uncategorized | 2 Comments

Eik-tu-nachui – šitai nesąmonei jau ketveri

Taip, aš pats šoke – visų pirma dėl to, kad prisiverčiau sukeverzot kažkokią niekam neįdomią žodžių kratalynę apie šitą automotive nelaimių liūną, kurį aš vadinu savo gyvenimu. Visų antra, aš šoke, kad prabėgus ketveriems metams nuo šios nesąmonės pradžios aš vis dar save apgaudinėju, jog mano nusukti varžtai kažkam įdomūs. Visų trečia – kad per 10 metų vairavimo ir 25+ automobilių išprievartavimo aš vis dar gyvas ir sąlyginai sveikas. All jokes aside – kas gi nutiko per tuos keletą mėnesių nuo praeito įrašo?

O veiksmo, iš esmės nebuvo daug. Krapščiaus prie įvairių Hondų, šnekėjau nesąmones per įvairius auto-neadekvatų susibūrimus ir vieną kartą netgi panaudojau VTį pagal paskirtį (bent jau tą, kurią visiems sakau, nu tipo aš va reiseris, va greitas ten nu. va).

Pirmas dalykas pirmu – apie pagrindinį mano garažo augintinį – VTį. Prieš H Klubo trackdėjų turėjau krūvelę planų – susidėti armuotas stabdžių šlangutes, susidėti gauge’us, susidėt upper camber armus ir taip toliau (žėk, neparašiau t.t. geras). Kas iš to gavosi? Ogi šlangutės atvažiavo ne tos, niekur neradau adapterio gauge’ų sriegiams ir išvis – nespėjau padaryti praktiškai nieko. Tačiau kaip pirmas shakedown’as šitas pasivažinėjimas tiko puikiai. Greitai išlindo esminė VTį bėda. Ar atspėsite kokia ji?

“…aušinimas? padangos? pakaba? synchrofazatronas nekanalina??” – ekspertais apsimetantys skaitovai tariasi tarpusavyje.

Nah. Bėda – tas bailus asilas už vairo, kuris Kačergoje nėra normaliai važiavęs daugiau nei penkis metus, per kuriuos dar ir spėjo užsidirbti nenusikratomą stencerio etiketę.

Buvo. Labai. Baisu.

Bet nieko tokio – man baisu buvo ir prieš pirmuosius ever savo išvažiavimus į tą velnio neštą trasą ir per pirmąjį savo Fast Lap’ą ir netgi važiuojant su visiems jau pamirštu ŠRį. Ir tame netgi nematau nieko blogo – su Kačergine reikia skaitytis ir jos truputį prisibijoti – taip sumažini galimybę netyčiom nusirauti galvą ar išbandyti kaip automobilio svorį išlaiko tavo stuburas.

Antroji esminė bėda – stabdžiai. Iki tol puikiai gatvėje dirbę ATE gatviniai diskai su kaladėm Kačerginėje atsilaikė kokias 15 min (ė, 15min.lt – čia gali būt vieta jūsų reklamai, neprapiskit progos!). Aišku, dėl to labiausiai kaltas, vėlgi, esu bailusis aš bei gana aršūs šikanai (ne, ne tie, kur šikanai-šikanai. tie, kur šikeinai sulietuvintai) ir aišku – gana nemažas VTį svoris. Kaip teisingai išspręsti šią bėdą – dar svarstau, bet čia taipogi nėra kur skubėt – pavasaris dar toooooooooooooooooooooooooooooooooooooooo-*įkvėpia*-oooooooli.

img_20160918_181718

O šiaip – pirmąkart gyvenime teko trackdėjų ir vesti ir jame dalyvauti. Abu dalykus dariau blogai, bet buvo labai linksma 😀

Tooooooliau – Stasys. Stasys yra maladec. Nu viskas su juo gerai. Atrodo tikrai pusė lytinio organo, patikimas kaip akmuo ir šiaip – puikiai atlaikė šios vasaros tripą į Čekiją ir atgalios, bei nepridarė daug gėdos paskutintame Japmeete.

fb_img_1475433432176

Bet nemeluodamas pasakysiu, kad Stasys turi du artimos ateities variantus:

A) Iškeliauti pas kitą savininką, nes kaip ir truputį spėjo man atsibosti
B) Per žiemužę užsiauginti raumenų ir patapti truputį labiau svogūnus kutenančiu deilį draivu.

Mano durnai veikiančios smegenys jau nupiešė daugybę scenarijų, kaip ir kas vyks su mano autoparku artimiausiu metu, bet pagrindinė mintis tokia – pavasarį aš norėčiau turėti NB Miatą ir kokį nors Subaru gamybos wagon’ą. Aišku, VTį kolkas atsikratyti irgi neplanuoju, taigi toks garažas atrodo netgi visai nieko. Nors, jei vietoje Scoobio garaže gyvens užpūstas arba H22 gavęs Stasys – nemanau, kad pripūsiu daug snarglių burbulų iš sielvarto.

Kas toliau? Ogi atsirado mano gyvenime dar ir toks 6Gen hečas su automatu ir fuck-you-trūlai 1.4 jėgaine. Tiesa, su šiuo stebuklu važinėju ne aš, o panelė Jurgaitytė, bet spėkit, ar jis vis dar yra toks visas stockinis, kaip prieš mėnesiuką, kai jį įsigijom?

“Taip, nes tik debilas kažką darytų 1.4 automatui” – su tam tikra baime akyse sutartinai taria visi trys mano skaitytojai.

O vat blet ir ne. Jau pirmą dieną hečas gavo pilną mano VTį stock pakabą, VTį sėdynes, VTį sawblade’us, vairą bei krūvelę kitų smulkmenų. Kaip iš esmės yra viskas paprasta – kiekvienas varžtas, kurį aš nuimu nuo VTį yra upgreidas Jurgaitytės kibirėliui. Baisiai laukiu, kol madmozelė pradės skųstis, jog 1.4 nivalit – bus proga į VTį sukraut kokį nors atsitiktinį K24, o į hečą B16. Nugi patys suprantat – reikia pasirūpint kelionių komfortu!

O pabaigai – papasakosiu apie tai, kaip mano gyvenime atsirado dar viena problema. Drum-roll-please:

DSC_0136.JPG

Užbėgdamas pasiūlymams įsigyti vaikščiojimo lazdelę ir berėtę pasakysiu – tai yra tas once in a lifetime pasiūlymas, kurio tiesiog negalėjau atsisakyti. Leiskit paporinsiu:

Tai yra 2009 2.5 A/T Amerikoje dalį gyvenimo praleidęs Legasis, kurios gyvenimes tikrai nebuvo lengvas – neperseniausiai jo priekis artimai pabendravo su elniu, šonas prasileido nuo bordiūrų ir šiaip vos per vieną neilgą kelionę spėjau pamatyt tiek įvairių įspėjamųjų lempučių, kad jaučiaus kaip lėktuvo pilotas. Taigi, automobilis, su nemenku bagažu.

Beeeeeet – kadangi neperseniausiai praktiškai identišką modelį turėjome šeimoje ir iš ėsmės man tai jau gana neblogai pažįstama mašina – nepabijojau istorijos ir už gana juokingą sumą įsigijau šį bėdų koncentratą. Nx man jis? Ogi atvažinėti žiemai ir pavasarį konvertuotis į kokią nors Miatą. That’s it. Bet kažkaip įtariu, kad draugystė su šiuo automobiliu laukia nuotaikinga ir nuspalvinta įvairaus kalibro keiksmažodžiais, nes vos po pusdienį trukusio susipažinimo jis mane jau lengvai užpisa.

Tai iš ėsmės – tiek. Kaip matote, galvoje tradicinis bardakas, taigi viskas po senovei. Pasimatysim dar po kokios pusės metų, kai Legasis bus sulūžęs pusiau, VTį gavęs 1.4 A/T swapą, Stasys bus varomas žiurkėno, o Jurgaitytė neišvengiamai važinės dviračiu. Nes visgi, jos mechanikas iš ėsmės yra daržovė.

Posted in Uncategorized | 1 Comment

VTį epopėja, arba beveik du metai psimosi

Taigi, pradžiai tradiciškai – voblia kaip seniai čia nerašiau. Žiūrėėėėk ir voratinkliais apaugo viskas. Nu tai ką, nupučiam voro Miroslavo architektūrą ir pašnekam apie tai, kas pastaruoju metu vyko tame bardake, kurį vadinu savo galva. Pastaroji kartais dar vadinama kepurės laikikliu, arba šroto generavimo fabriku.

Beveik prieš du metus aš sau ieškojau nesudėtingo, bet svogūnus pakutenančio daily, kadangi buvau gana giliai sukrėstas sąlyginai naujų mašinų remonto kainų. Iš esmės, tai turėjo būti 6Gen sedanas su uber daily-nature-friendly-eko-D15Z6 varikliu. Pigu, kažkiek važiuoja, eko, remontuojasi už ačiū – kuom ne zjbs? Ieškojau gana ilgai, nes kaip ir dažnu atveju, važinėti turėjau su kuo. Kaip Tu, gerbiamas skaitove pameni, netyčiom po akim pasipainiojo vyšniavas 6Gen VTį sedanas ir ilgai nesukęs sau dantračių kepurės laikiklyje, šoviau jo pirkti. Kaip irgi turbūt pameni, gerbiamas skaitove, pradžia nebuvo lengva ( nu vat ant tiek nelengva – https://abikairiosrankos.wordpress.com/2014/07/08/dvieju-dienu-pisimosi-festivalis-e-duokit-numerius/ ), bet po gana ilgos registracijos užsisantykiavimo, tolimesnis VTį daily eksplotavimas buvo visiškai lengvas, smagus ir visapusiškai kutenęs svogūnus.

20140721_140739(1)

Tada, kaip ir visad mano gyvenime atėjo tas laikotarpis, kai sadistai kelininkai pradeda pilti visokią kėbulus žaginančią chuinią ant eKsfalto ir VTį stojo garažan ramiam žiemos miegui (jį pradžioj pakeitė Juodas 5Gen, kuris vėliau pavirto sidabriniu, kuris vėliau patapo kompaktu (lai eina jis nx), kuris vėliau patapo raudonu pencija-Legasiu, kuris vėliau patapo Sustalu, kuris dar vėliau patapo nebeturbavu, kuris vėliau patapo Stasiu. Pabandykit perskaityt penkiskart greitai, vienu įkvėpimu). Kadangi, tradiciškai įvyko “bought a daily>need a new daily” situacija, o ketverto dienos mano rankose buvo suskaičiuotos, iš anksto pradėjau sukt sau galvą apie naują užsisantykiavimą, arba kaip kiti vadina “projektą” (kad ir koks šis žodis yra juokingas kalbant šiame kontekste). IMG_6270s

Ilgą laiką man ramybės nedavė vienintelė problema – VTį kėbulas. Kaip tipiniam civicui, jis apsaugok viešpačiau nebuvo blogas BET – viena arka buvo parūdijusi ir prašėsi rimto svarščYko pagalbos, kita buvo užpulta fig-znajet kodėl garaže nukritusio įpurškimo koliko, visur buvo įvarių pabraižymų ir palankstymų susibūrimų. Taigi, galvoje, kaip užpisanti senamiesčio pelė krebždėjo mintis susirasti kokį lengvesnį 6Gen hečo kėbulą, kurio dažyti nereikėtų. Tada padaryti neįprastai man logišką rokiruotę – kas susiję su hendlingais ir valinimais – marš į lengvą kėbulą, kas susiję su daily-eko-farš – marš į sedano kėbulą. Visi laimingi, yra žaislas, yra daily. Kiek laiko ieškojau tokio kėbulo? Ogi iki pernai metų rudens. Tada, supratęs visą situacijos rimtumą spjoviau į logikas, susisiekiau su savo kėbulistu ir susitariau ilgalaikei “kai turi laiko – prieik, niekur neskubam” varkei. Ir taip, po atidaus išardymo savo garaže, 2015.12.10 VTį iškeliavo gana rimtam pasigražinimui – virinimui, lyginimui, paruošimui ir pilnam perdažymui. Kažkur  į tą tarpą, nors kartą neprapisęs momento spėjau ir išsivalcuoti arkas.

Belaukiant ilgo transformacijos laikotarpio, kurį tiksliausia būtų matuoti kalendoriais, po truputį medžiojau įvairius žaislus, kurie, prisidėdami prie jau iki tol surinkto šroto, šiam momentui sudaro pusiau respektabilų modlistuką, apie kurį – šios keverzonės pabAigoje. Tuo pačiu galvoje pagaliau susigulėjo šiokia tokia idėja apie tai, kokia ši mašina bus.

Čia biškį išsiplėsiu – du didžiausi mano “build’ai” buvo visiškai skirtingi – mano kovinis 5Gen sedanas buvo mašina, su kuria viskas, apart ratų sukimo Kačerginėje, buvo tragedija, nes tai buvo visiškai į trasą orientuota skarbonkė, prikišta lankų, laisvų išmetimo ir nepatogių sėdynių, su kvėpuoti neleidžiančiais diržais. Kitoje svarstyklių pusėje – ze žemas/klišas mano ketvertas, su kuriuo viskas, apart žiūrėjimo į jį, vėlgi, buvo tragedija, nes tai buvo pseudo-showcar’as, kurio aukštis, bei septyni laipsniai camberio nelabai suteikdavo galimybių išnaudoti jį kaip transporto priemonę. Kas per mašina bus VTį? Ogi lygiai per šių svarstyklių vidurį – jis turi handlintis, kažkiek valint, laikyt mane vietoje, bet tuo pačiu nebūt baisus, galėt pagrot biškį repuko, mane kartas nuo karto pašaldyt. Vienu žodžiu – kartais į kačiargą, kartais skersai išilgai Lietuvos, kartais į ChillNGrill.

Fiast forvard tiū Baland. Ir jūs nepatikėsit – VTį vėl mano garaže. Prieš akis – ilgas ir nuobodus surinkinėjimo procesas, siekiant proceso pabaigoje prieš akis turėti visiškai stock 6Gen VTį. O kodėlgi? O todėlgi – kiekvienam automobilistui baisiausias dalykas, technikinė apžiūra kabėjo ant nosies. Įsivaizduok tu man. TA ant nosies. Tai kaip tas realybėj turėtų atrodyt? Ir kokio dydžio ta nosis turėtų būti, dėl dievo mejlėėėės.

Apie stock varžtų sukimą – ilgai neišsiplėsiu. Iš ėsmės pasakysiu tiek – balandį aš daugiau pinigų išleidau ant šponkių, nei ant savo rūbų. Aišku, žinant, kad aš dažniausiai atrodau kaip bomžas, šis faktas nenukels antakių lauk nuo jūsų puodynių, bet hey, dėl dramatiškumo galima paminėt tokį jautrų momentą. Geras būtų iš manęs ekonomikos apžvalgininkas – “Kalafiorai pabrango 60% daugiau už tas šponkes, kur laiko tą šūdą, kuris dengia valytuvus. Nugi žinot apie ką aš”.

Nors daugumą surinkimo darbų galėjau padaryt per geras porą dienų – skubėti nemačiau tikslo. Vis tik VTį vis dar buvo be padangų, koilai dar nebuvo surinkti, per žiemą nukautas tikras Mugen spoileris (kuris patapo šiokiu tokiu mano prakeiksmu renginiuose) nebuvo nudažytas, bei neturėjo emblemų. Nu tai kur skubėt? Per tris geras savaites beveik bare-bone kibiras patapo gana gražiai blizgančiu stock šeštuku, kuris be jokių vargų peršoko technikinės barjerą.

13124874_1057810517611267_1262483145321133385_n

Po šios dviejų metų ramumą garantuojančios šventės, namo važiavau keistai išsišiepęs:
“Pzdec tau, kibire tu nekaltas” galvojo ze daržov.

Ant nosies kabėjo HKlubo Trackday event’as. Jei tai būtų kokia nors Discovery pornografija, tai idėja būtų daugmaž tokia (skaityti Clarksono balsu):

“Jis turėjo vos vieną savaitę. Jis dirbo dieną naktį. Jam žūtbūt reikėjo ten dalyvauti, kad išgelbėtų pasaulį nuo piktavalių IR JIS LAIMĖJO NX VISKĄ!”

O jei rimtai? Tiesiog norėjau susimesti +- visus žaislus kuriuos buvau susirinkęs. Ar tai pavyko? Žinoma ne. Čia jums ne Discovery ir ne Gas Monkey Garage. Čia realybė, su nulūžusiais varžtais, neatkeliavusiom dalim ir tiesiog kartas nuo karto tarta fraze “Ai, užpiso, noriu namo”.

Bet HKlubo trackdėjuje aš visgi pasirodžiau. Netgi pavyko netikėtai būti pakviestam pashowoffint. Žinoma, net ir po to dar nespėjau susirinkti visko iki galo, but hey – takaja laif. Užtat, kažkaip sugebėjau apgauti nuostabųjį poną Papartį, kad šis skirtų man savo dėmesį ir išvažiavom su juo pafotošūtint mano šroto (beje, šį fotoshootą gražia kokybe galima pamatyti čia: http://www.papartis.eu/honda-civic-accord )

13268335_955462567906294_3621131327940759580_o

Long story short – kažkaip netyčiom viskas mano garaže yra logiška ir šildo dūšią – daily, kuris beveik neblogai atlieka daily funkcijas ir netgi visai zjbs atrodo, bei žaislas, kuris kol kas nepadarė gėdos nei Hklubo Showoffe, nei Japmeet’e. Aišku, vis dar laukia apsilankymas kokioj nors gonkėj, bet hey – aš senas ir man baisu, taigi šito neskubinkim.

13305065_955462584572959_591489678236600012_o

Na o pabaigai trumpas modlistas:

Variklis ir transmisija:
– Plotnai standartinis B16A2
– Tanabe Limit AX  ex. kolikas, test pipe’as ir neržo 55mm vidurinė išmetimo dalis
– Custom karterio pertvara
– Termo tarpinė po in koliku
– Faini mėlyni žvaklaidžiai
*Laukia ITR airbox’as, bei laisvesnis išmetimo bakelis. Gal kažkada ir programa.

13308349_955462581239626_8188420075857425387_o

Pakaba
– Buddyclub N+ koiloveriai
M-Factory galinis camber-kit’as
– Priekinis ir galinis ITR strut-bar’ai.
*Laukia aftermarket priekinis camber kit’as

Išorė
– MUGEN SPOILERIS NUUUUU
– Sir tipo priekinis lip’as (noooooriu tikro 😦 )
– Buddyclub Racing P1 SF 16×7 et42 ratai
– Federal RSR 205/50 gumos
*Laukia oem windows visoriai, bei Regamasteriai, po velnių!

Salonas
– Recaro Pole Position lopšys
– Tai aišku, kad odinis Nardis
– S2000 pedalai
– Buddyclub pavarų bumbulas
– VW Lupo cupholderis
* Laukia Omori tepalo slėgio ir temperatūros gauge’ai.

Nu tai va tiek, Jurgaitytė jau į mane piktai žiūriu ir maigo random mygtukus ant klaviatūros, taigi va52522588126541815,1061

13308164_955462564572961_2000579765433893544_o

Posted in Uncategorized | 2 Comments

Didžioji daily paieškų epopėja

2015 gale pardavęs CRV vardu Sustalu, iš esmės buvau pakliuvęs į gana durną situaciją – likau su vienu vieninteliu VTį, kuris visai neužilgo turėjo išvažiuot pas kėbulistą ilgai gražinimosi procedūrai (Ne, tų durnų blakstienų ant priekinių farų neklijavau. Kodėl visi to klausinėja?!). Po ranka pasipainiojęs Nebeturbavas užpildė tą siaubingą “neturiu su kuo važiuot” (moteriškojo “neturiu ką apsirengt” ekvivalentas, kuris yra turbūt netgi dar baisesnis savo esybe) ertmę dūšioje, bet po laaabai ilgo laikotarpio turėjau vieną važiuojančią mašiną ir jokio plano B ar kito B ar kokio Ž. Taigi žieminis važinėjimas buvo gana nejaukus, ypač turint omenyje, kad Nebeturbavas iki manęs turėjo itin spalvingą istoriją. Beeet – neskaitant keleto “butt-clenching” momentų, kai jau galvojau, kad Nebeturbavo laukia neišvengiama pažirimo dalimis dalia-dalužė, jis vis tiek sugebėjo atvažinėti didįjį žiemos gabalą.

O tada – nu užpiso. Mašina važiavo, viskas iš esmės buvo su ja tvarkoje, bet tas nenusakomo užpistumo kirminas ertmėje, kurią žmonės linkę vadinti savo galva, dirbo savo juodoką darbą ir grūdo įvairiausias mintis apie įvairiausius daily draivus. Trumpai apie keletą apsvarstytų modelių:

Nuo pat Sustalu pardavimo, buvau gana šventai įsitikinęs, jog sekantis daily bus 3 kartos Legacy/Outback universalas. Kodėl? Nes nu o kodėl gi ne?? Ir talpus, ir pridėjus rankas atrodo nieko, ir Regamasterius dar turiu. Visi “box’ai” užčekinti. Bet stebuklingai – jie man atsibodo vien tik  žiūrint jų skelbimus. Visų pirma – jie, kaip ir daugelis scoobių, gana įspūdingai rūdija, o ir pats nežinau kodėl, bet matomai per ilgai į tokius dairydamasis pats pasikišau sau koją – tiesiog nuvalkiojau idėją.

Paieška nejuokingai prasiplėtė – galvojau ir apie E30 Touringus (aha, surask tu tokį su 6cyl ir nesupuvusį) ir apie Roverinius VTį Civic’us ir apie 6Gen Accord Type-R’us ir 7Gen Accord’us su K24. Biudžetas po VTĮ dažymo išlaidų buvo gana ribotas, taigi į labai jau stebuklingus 7Genus nepretendavau, o visi kiti apžiūrėti automobiliai turėjo kokių nors nesąmoningu minusų – arba kumščio dydžio skyles kėbule, arba liūdnesnę nei Tele-Loto komplektaciją ar salone augintą ožiukų giminę ar kažkada apturėtą tanko pervažiavimą. Kitaip sakant – not ideal.

Galiausiai, vieną dieną akis užkliuvo už paprasto 6Gen Accordo, su labai smagia komplektacija. Nulėkėm į Kauną, jį apžiūrėjom, radom porą kumščio dydžio skylių lanžeronuose ir apsiraminau, bet idėja įsiruseno.

Ir vieną rytą bevartydamas skelbimus pamačiau JĮ. Skambutis, susitarimas, drebančios rankos ir tapkė/dugnas/63km/h top spydas (taip, nebeturbavas yra neberaketa) iki Justiniškių. Ar randu kaulinį-kaulinį Accordą, kuris atrodo, tarsi jis dar net nespėjo išvažiuoti iš gamyklos?

Untitled

Stasys, kol dar buvo Stasio rankose. Per pirmą pusvalandį žieminės gumos persikėlė ant stock R15 lietų ratų, buvusių bagažinėje.

Apsaugok viešpačiau – ne. Rūdelių randu. Bet jos – gana minimalios, kaip tokio amžiaus Hondoms priklauso. Esu beveik įsitikinęs, kad šis egzempliorius niekada intymiai nebendravo su tanko vikšrais. Savininkas – garbaus amžiaus vyrukas vardu Stasys (šis vardas momentaliai prilimpa ir Accordui). Stasys Stasį gana prižiūrėjo ir per savo 8 metus važinėjimosi “su žmona iki palangos, na dar iki kapinių”. Sugebėjo susukti gana kuklius 50k km, kas bendrą Stasio kilometražą pritraukė iki protu aprėpiamų ~190000km. Nauja sankaba, nauji stabdžiai, naujas pilnas diržo komplektas. Ir esmių esmė – komplektacja.

Apart gana seniai turėto žalio Legacy universalo – normalesnės komplektacijos vis prasprūsdavo pro mano pirštus. Kaip pagalvoji, kitaip ir negali nutikti žmogui, kuris yra turėjęs 14 Hondų, ar ne? Taigi Stasio komplektacija buvo būtent tai, ko reikėjo – Odinis šildomas salonas, turintis netgi elektrinę vairuotojo kėdę, klima, kruizas, šildomi veidrodėliai, gamyklinė Bose aparatūra su subu galinėje palangėje – iš esmės viskas, ko reikia mano gana kukliems poreikiams. Pagalvojau, pasiderėjau ir Stasys patapo mano nuosavybe. Kaip čia taip ne fancy Type-R’as? Ogi simple – finansai. Šis Accordas gaus visus norimus žaislus, dujas ir netgi užteks kėbulo sutvarkymui už sumą, kurios nelabai užtektų plikam Type-R’ui, kuris 90% atvejų net neturėtų kondyšo. Žinoma, ATR’as būtų daug įdomesnis, bet vėl nutolčiau nuo nors kartą man šovusios gana normalios minties : +- racionalus daily ir visas dėmesys VTį’ui. Link to ir nuėjau.

Apart labai silpno akumo ir salono, kuris turbūt nuo pat gamyklos nematė jokios valymo formos (apčiaudėtas ir alkūne nuvalytas vairas nesiskaito!) jokių esminių bėdų pirmomis dienomis nepastebėjau. Iš salono iškasiau purvą, su ugniasvaizdžiu išdeginau dulkes ir buvo beveik galima pradėti galvoti apie esminius darbus:

– Techninis aptarnavimas. Stasys gavo naujus tepalus į variklį ir dėžę, naujus filtrus, įskaitant ir Pipercross’ą į stock filtradėžę (+inteiko pralaisvinimą) ir salono filtrą, kuris atrodė taip, kad jame drąsiai galėtum rasti nemažai didžiausių žmonijos istorijos epidemijų ištakų, naujas žvakes ir išvalytą EGR’ą. Už dalis tradicinis ačiū Ponui Zitikiui!

DSC_0761.JPG

Trys-Keturiii: EWWWWWWWwwwwww.

– Ratai. Po ilgų svarstymų, kaip čia ant jo uždėjus Regamasterius, galiausiai susitaikiau su mintim, kad nedrakoninant arkų ar ratų – tas yra neįmanoma. Taigi, mielai pasinaudojus Red Wheel Imports siūlomomis paslaugom suradom R17 7j ET42 Buddyclub P1 Racing’us (ne, ne tokie patys, kaip ant VTį, čia tie kiti). Turėtų atkeliauti gana greitai, o tada teliks sukandus dantis sulaukti balandžio.

received_241326099534024

– Dropas. Nothing fancy – patikrintas ant krūvos mašinų Eibach Pro Kit’as. Turėtų ir suteikti žiupsnelį dropo ir neišžaginti kasdieniško Stasio patogumo. Už puikų dealą ačiū Dalauta.lt!

12715270_1009408142451505_8504555658580283398_n

– Nereikalingo šūdo išmetimas ir “šaknų įleidimas”. Labai fainą Bose kasetniką ir CD changerį bagažinėje pakeitė mano ištikimasis Alpainas, kuris netgi buvo sukergtas su Bose subu. O internetai sakė, kad neįmanoma. Pfff. Man visiškai nereikalingas ir sunkus metalo gabalas, kurį žmonės vadina robokopu (ar farkopu, vis maišau) iškeliavo į garažo kampą, kartu su minėtuoju CD changeriu ir 20 metrų ilgio elektrine antena, kuri už visko kliuvo. Vietos jos atsirado OEM’inis antenos block-off’as, už kurį ačiū Morrečiui!

DSC_0746.JPG

Kažkur matytas patternas? Taip, labai primena darbus, kuriuos atlikau tik įsigijęs VTį. Ir ne veltui – VTį buvo vienas man labiausiai prilipusių daily kibirų, taigi atatinkamas ir priėjimas.

Bet galiausiai užsiroviau ir ant poros problemų – visų pirma – vanduo bagažinėje. Ar jo buvo daug? Na pasakykim taip, jei Lietuvos vyriausybė kada nors nuspręs užsiauginti daugiau Meilutyčių ir staigiai reikės krūvos baseinų – užteks išpirkti visus 6Gen Accordus iš skelbimų. Acakou. Iš pažiūros niekad nenaudotos zapaskės dažai netgi pradėjo oksiduotis, nuo viso to besiteliuškuojančio džiaugsmo bagažinėje. Irgi acakou.

Kdryt?
– Išsilupu iš bagažinės viską, kas išsilupa. Pavadinu Stasy Stasiu-Ultraleggerra. Pažvengiu iš savo bajerio. Apsidairau, ar niekas daugiau negirdėjo. Deja-ne.
– Pasiskaitau internetus. Internetai sako – paliubomu galinių farų gumos. Okei – pertepu hermetiku. Padeda? Žinoma ne.
– Apsilankau pas žmogų, kuris yra išardęs keletą tokių Accordų. Pas porą iš jų – gana vaizdžiai išsivaikščioję kėbulai aplink galines faras. Pasičekinu pas save – akurat, maigant pirštu matosi, jos originalus seam sealeris jau nieko nebeklijuoja. Pertepu hermetiku. Padeda? Žinoma ne.
– Darkart išsilupu galinę farą. Nusiperku kovinio hermetiko iš Wurth. Viską išsivalau, netgi pašiaušiu, nugruntuoju ir vėl pertepu hermetiku. Padeda? Žinoma ne.
– Darkart išsilupu galinę farą. Aaaatidžiai apžiūriu visus kitus skardų sujungimus. Randu dar vieną plyšį, kurį nuostabieji Hondas surenkantys AnDglai nusprendžia užklijuoti puse centimetro sealerio. Tinginiai blet. Viską nulupu, pertepu hermetiku. Padeda? Beveik.

Vietos apie faras pasidaro tokios nelaidžios vandeniui, kaip žąsis, įkišta į prezervatyvą. Atrodo irgi panašiai. Bet drėgmė jau greičiausiai patenka ir pro arkų siūles, ko tvarkymu užsiimsiu jau ne aš.

Antroji problema – kol kas gana nekuklios sąnaudos mieste. Tiesa, panašu, kad EGR’o išvalymas ir surastą viena stringanti galinių stabdžių kreipiančioji visgi praspręs ir šias bėdas. O ir šiaip – per artimiausias porą savaičių Stasys turėtų ir pasidujint. Mmmm, 40ct/litras. Mmmmmm. 8l dujų trasoje. Mmmmmm. Disney, here i come!

Taigi, kol kas tiek. VTį vis dar chillaxina pas dažytoją ir laukia geresnių orų poros šimtų km kelionei atgal į mano garažą. Tada pas dažytoją greitam fix-up’ui iškeliaus Stasys. Tikiuos, viską spėsiu susitvarkyt iki balandžio 1’os, kai abu kibirai pasipuoš vasariniais ratais ir kitais žaislais.

Istorijos moralas – atrodo radau daily kibirą, kuris didžiąja dalimi atitinka visus mano norus – jis pakankamai talpus, gana ekonomiškas, akys nevems jį pamačius, jo išlaikymas kainuoja centus, visus techninius gedimus galiu susitvarkyti pats, jis valgyte valgo kilometrus ir jame gana neblogai groja muzika. Žinoma, smulkių darbelių jis sulauks, bet visas dėmesys ir finansai keliaus pas kitą keturdurį sedaną. Greičiau tas pavasaris!

Posted in Uncategorized | 2 Comments

Didysis šroto prikėlimas

Per krūvelę metų praleistų su įvairaus plauko kibirais nusistačiau sau taisyklę – niekada nepirkti kieno nors kito “darytos” mašinos. “Daryta”=”Modifikuota”. That’s a big no-no.

Kodėl? Turiu dažnai naudojamą atsakymą – nes sugadinti kažką sėkmingai galiu ir pats, o spręsdamas bėdas bent jau turėsiu ką pasiųsti nx.

Tačiau pirkdamas Nebeturbavą, kuris tada dar buvo turbavas – šią taisyklę tradiciškai pamiršau. Ir ohhhh boooy kaip dėl to eilinį kartą gailėjaus.

Kadangi turiu bulvės atmintį – telefone dažniausiai turiu aibę To-do list’ų. Ir žinoma, nebeturbavas turėjo sau dedikuotą sąrašą. Perbėgsiu per jį, kad suprastumėt kur buvau dingęs praeitą mėnesį.

Pasipisimas prie teliko. Ne aš nešneku apie Netflix and chill. Jau pirkdamas hečą mačiau, jog su teliku/bamperio tvirtinimu yra kažkas iš ėsmės negerai. Nusiėmęs bamperį, kuris buvo vyriškai kreivas ir turėjo skirtingų spalvų netinkančius posūkius supratau, kad darbo bus ir netgi vyriškai. Didžiausia to priežastis – iki nulio sugadintas telikas, siekiant į 4Gen’ą įkišt 5Gen’o radiatorių. Kadangi man tokie barbarizmai niekad nepatiko, nusipirkau kitą teliką, didelį 4Gen radiatorių ir pradėjau darbus: virš 120 nugręžtų spot-weld’ų ir abu radiatoriai buvo laisvi ir nepriklausomi. Pradėjęs matuoti naujajį teliką pamačiau, kad dar vairuotojo pusės lanžeronas yra vyriškai nulenktas. Sprendimas? Vamzdis ir daug rusiškų keiksmažodžių. Ačiū dievui nesantykiauju su kokiais Volvo, nes išvarža būtų garantuota. Galiausiai, viską kiek įmanoma ištiesinus ir išcentravus naujajį teliką netgi privirinau. Žinant mano suvirinimo skills’us turbūt  būtų patikimiau viską kabint ant zateškių 😀 Kaip bebūtų keista – gavosi gana tvirta konstrukcija.

Pasipisimas prie bamperio ir likusio priekio. Kartu su heču gavau ir kitą, kiek gyvesnį priekinį bamperį. Tik žinoma, jam trūko jam priklausančių posūkių, nebuvo posparnių bei tvirtinimo kampų, bet pasikuitimas šrote ir apsilankymas pas forumietį wanheist visas šias bėdas galiausiai išsprendė. Turint visas dalis pagaliau galėjau ir surinkti priekį. Aišku, gamykliniais tarpais net nekvepia, bet bent jau greičiausiai niekas nenukris 😀 Likusi bėda – sudėti pre-fl sparnai, taigi gražiai nesusideda gabaritai. Turiu tinkamus gabaritus, bet jie nesusideda su fl farom. Taip sakant infine loop of bullshit 😀

Pasipisimas nuėmus turbo kit’ą. Nuėmus turbo kit’ą neturėjau praktiškai jokių reikalingų dalių išskyrus karterį ir šiokius tokius purkštukus. Taigi reikėjo inteiko, išmetimo koliko, bei viso išmetimo. Kadangi mašinoje buvusį P28 kompą norėjau pasilikti sau – reikėjo gauti ir tinkantį OBD1 kompą. Suradau – atsirado nauja bėda. Su šiuo kompu reikėjo ir 4 laidų lemdos. Ir lemdos pravodkės. Ir tą pravodkę pajungt prie kompo pravodkės. Nu kaip suprantat – biškį reikalų. Prie šių darbų tuo pačiu sutvarkiau alsuoklyną, pasikeičiau termostatą. Susukau kokį milijoną trūkstamų varžtų visame kame.

Pasipisimas su stabdžiais. Pardavus turbo kit’ą supratau, kad ant ketverto esantys Legendos twin-pot’ai yra neblogas over-kill’as. Atsiradus žmogui, kuriam reikėjo šio big-brake’o sutarėm stabdžiais apsikeisti. Ko pasekoje turėjau tvarkingus 242 suportus, naujus diskus bei kalades. Puiku, ane? Ne. Pasirodo paimtų suportų lankelių tvirtinimo sriegiai buvo didinti. Matomai kažkada buvo lūžę varžtai, taigi didesnės skylės+didesni varžtai. Kaip ir ne parkė. Beeet – jie neprasikiša pro mano stebules. Nu-tu-blet. Didint skyles stebulėse? Kažkaip po to kvepia man visokiais drebuliais stabdžiuose. Pofig, užsidėsiu kitus lankelius, ane? Ne – jie BŪTINAI turi būti nuo Pre-fl ketverto. Po lengvos panikos ir ieškojimo Artūras (tasai patsai, kuris dabar turi mano ketvertą) atsiunčia tinkamus rėmelius. Viską išsišveičiu, išsidažau susirenku – ir pasiruošiu test draivui. Nebeturbavo planai – visai kitokie. Nesisuka stabdžių diskas, nes rėmelis įsiremia į diską. Ar skiriasi fl ir pre-fl stupicos – nežinau, gal maniškės buvo tekintos, kad susikrauti big-brake’us. Bet galiausiai teko kokias tris valandas drožti turimus lankelius su dilde. Kodėl su dilde? Nes žinoma su jokiu turimo power-tools’u į tą mažą besiremiantį tarpelį neįmanoma įlįsti. Good times.

Pasipisimas su visa likusia mašina. Kaip jau nujaučiat – kolkas labai šiltų jausmų šitam kibirui nejaučiu, nes kur belįsčiau – viskas judinta, krutinta ir ant snarglių. Nu kaip pavyzdys – tik mašiną pasiėmus variklis iš ėsmės laikėsi ant vienos galinės pagalvės – keleivio pagalvė neprisukta, vairuotojo suplyšus, o priekinė kažkokiais stebuklingais būdais sugadinta. Starteris laikosi ant vieno varžto, granatų varžtai neprisukti, visur, kur lįsta prie pravodkės – tas daryta labai nesimpatiškai. Taip, automobilis buvo ruošiamas “sportui”, bet mano suvokimu, tokio automobilio konstravimo kokybė turėtų netgi perspjaut visokius show-car’us ir nebūti visiškai tep-lep.

Vieninteliai mano šikną šitame reikale gelbėję dalykai – nemažas užgyventas šrotas įvairių reikiamų dalių, bei krūva mane supančių nuostabių žmonių, vienaip ar kitaip prisidėjusių prie to, kad ši mašina juda – Modė, Linelis, Hemis, Kucius, Mr. Doge, Povilas ir jo chebra, Papartis ir jo super-koja, Wanheist’as, Jamzis bei visi kiti, ko galėjau nepaminėti dėl šūdiniausios atminties žmonijos istorijoje.

Pasipisimas prie teigiamo dalykų. Tiesą sakant, visai nemažai nuveiktų darbų visaip teigiami. VTįnas gausiai prisidėjo dalimis, kurios vistiek nebus naudojamos žiemą – Akumas, kilimėliai, žieminiai ratai kartu su adapteriais. Salone vietoj sportinio vairo atsirado oem i-VT atitikmuo, gauge’us pakeitė magas, purvą pakeitė švara. Vienu žodžiu – iki pavasario, kai jį pardavinėsiu, turbūt jau bus visai nieko kibiras 😀

12219362_959303047462015_3735585679441795577_n

Taigi, tiek apie šį kibirą. Duokdie, kad jis labai nesubyrėtų, o kol jis vistiek byrės – tęsiu žaislų VTį’nui paiešką. Visgi kitam sezonui jo laukia nemažos permainos. Stay tuned!

Posted in Uncategorized | Leave a comment

Visgi tai įvyko a.k.a. Ainanx pardaviau ketvertą.

Leiskit nupiešiu jums paveikslą:

Beveik visiškai tuščiame kambaryje gausiai liūdno veido nelabai jaunuolis visu garsu klauso Eltono Johno “Sorry Seems To Be The Hardest Word”. Konkrečiai – klausyti 1:18 :

Apart plikų grindų, kambaryje tėra grubus, iš Zenderių sustatytas rudimentinis altorius, ant kurio stovi Pono Naginevičiaus įamžinta Ketverto nuotrauka, šalia kurios guli medinis Nardis, keletas uždegtų žvakučių ir iš durno įpročio – puslitris tepalo.

Woodie Harrelsono filme Zombieland stiliumi jaunuolis braukia ašaras jau taip nechujovai peršlapusiomis eurų kupiūromis.

Nu vat maždaug taip visi įsivaizduoja mano liūdną nūdieną po ketverto pardavimo. Bent jau sprendžiant iš to, kokių klausimų vis susilaukiu.

Kokia yra realybė? Aišku, kažkiek ketverto gaila. Bet – jį parduoti bandžiau jau gana ilgai ir tikrai nebuvo taip, jog mane kažkas privertė tai padaryti prirėmus medinį nardį prie benzopjūklo: ketvertą Artūrui įsigyti pasiūliau pats, po ilgoko susirašinėjimo apie sportavimo su 4genais ypatumus. Tiesą sakant – jis į mane kreipėsi susidomėjęs parduodamu turbavo turbo kit’u (apie tą kibirėlį išsiplėsiu kiek vėliau), o baigėsi viskas tuo, jog vietoj planuoto 4gen hečo, Artūras kitąmet gal “išbėgs į aikštelę” su mano keturduriu. Ko labai ir linkiu tam kibirėliui – pagaliau būti aktyviau naudojamam, nei prabraukiant po kelis šimtus km per metus.

Jei būčiau nors kažkiek racionalus žmogus, turbūt būčiau ketvertą iškomplektavęs ir pardavęs jau praeitą sezoną, tačiau to nenorėjau daryti dėl poros priežasčių – visų pirma, nelabai kilo rankos drąskyti mašinos, į kurią šitiek laiko dėjau daug meilės ir pinigų. Esu tai daręs savo koviniam 5gen ir jausmas tikrai ne iš maloniųjų. Antra priežastis – nenorėjau jo parduoti bet kam. Žinau, kad skamba kvailai, bet o ko jūs tikitės? 😀

Aaanyways – “pardaviau savo simbolį”. Taigi metas kurti naują simbolį – grįžti prie VTį darbų ir visą dėmesį skirti jam. Jei ponas Kaksht nepamirš – turbūt jau šiemet gausiu pirmąjį siuntinį su post-ketverto laikotarpio dalimis. Taipogi, galvoje baigia nusistovėti planas pasilikti VTį kėbulą, kas automatiškai reiškia, kad reikia jį kapitaliai tvarkyt. Bet iki tol reikia pasirūpint mašina, kuri muš žiemą.

O žiemos mušimas teks jau nebeturbo 4gen hečui. Kodėl nebeturbo? Nes pagalvojau, kad tuos pinigus, kuriuos sudaro turbavo žaislai, daug mieliau išleisiu VTį. O jei žiemą visgi norėsiu apsilankyti kokiam nors sprinte – manau turbina mano rezultatams neturės jokios įtakos 😀

Beje, kas liečia hečą – jam jau padariau daug gerų dalykų. Senas, iki nulio supjaustytas telikas patapo nauju, atsirado normalus radiatorius, išsitiesino vairuotojo lanžeronas, salone atsirado i-VT vairas, gausiai per didelius stabdžius N/A daily kibirui pakeitė stock 242 stabdžiai, susiradau tinkamą kompą (Ačiū Hemi!), sutvarkiau visiškai išprievartautą alsuoklyną (he said klyną, ch ch), susiradau stock intake’ą (Ačiū Jamziui!), stock purkštukus, bei stock karterį (taip, to visko prireikė po turbo kit’o išėmimo). Iš pliko metalo bagažinė patapo daugiau mažiau panaudojamu plotu (Ačiū Mindaugai!). Vienu žodžiu – artėja tas kibiras link važiavimo.

Taigi žiemužė tokia ir nusimato – medžioti žaislus VTį, ieškoti kur jam sutvarkyti kėbulą ir daužytis per pusnis su gana nemažai sužemintu 4Gen heču. Sounds about right.

Ateities planai? Normalesnis daily pavasarį (čiūju 3gen Legacy) ir toliau koncentruotis į VTį. Arba padaryt vėl kokią nors totalią nesamonę. Pvz parduot ir VTį ir pradėt iš 4Gen hečo gamint piratų laivą. O pačiam patapt piratu, kuris vietoj vienos rankos turėtų bulgarkę, o vietoj kojos – koiloverį. That would be great. I should do that!

P.s. beje, pasikūriau ir instagramą (wow, welcome to internet, grandpa, galvojate Jūs).

Taigi check it @abikairios

Posted in Uncategorized | Leave a comment

Kai abu nykščiai rodo į tą pačią pusę Year 3 – Bai bai CR-V, ou hai Turbavas!

Labas visiems keturiems mano skaitytojams. Šitai raidžių kratalynei šiandien sukanka trys metai. Yup, lygiai prieš tris metus buvo parašytas pirmasis postas šiame bloge, atrodęs va taip : https://abikairiosrankos.wordpress.com/2012/10/12/kai-abu-nyksciai-rodo-i-ta-pacia-puse/

Tuo metu turėjau tris turbavykus, kurie man pastoviai nedavė ramybės. Siekdamas prisiminti tą nuostabiai chaotišką laikotarpį vėl įsigijau sTraige apginkluotą automobilį, apie kurį jau užsiminiau feisbuke. Taigi – heppy birthday to Abi Kairios Rankos, prižadu ir toliau daryti nesąmones ir leiskit papasakosiu apie tai, kaip iš mano garažo dingo CR-V ir atsirado nauja nesąmonė:

Akylesnis ir baisiai stipriai skleroze nesergantis skaitovas turėtų prisiminti, jog jau kurį laiką zyziau apie mano ir #Sustalu nesuderinamumą.

Ir ilgai netrukus, panelė Proga Oporčiunitė pasirodė mano nūdienoje, pamojavo ne tokiu ir dideleliu pinigų kotletu ir juodas pseudo-visureigis, ant kurio netelpa niekas plačiau 7J et55 apleido mano garažą. (Jei kamnors neaišku thafuk am i talking about, tai atsirado proga parduot, duh 😀 )

Ogi kasgi toliau? Jei kalbant apie normalų daily – tik pardavęs CR-V neturėjau anei žalio, nei mėlyno, ar geltono supratimo. Trumpam buvau baisingai užsidegęs nusipirkti 1Gen Honda Legend, bet apžiūrėtas variantas buvo nu taaaaip pavargęs, kiek kasryt pavargęs būna ze daržov, prieš tai kiekvieną vakarą pernelyg ilgai užsisėdintis kokiuose Speedhunteriuose ar Honda-Tech’uose. Nu kitaip sakant – labai pavargęs. Mirštanti dėžė, neįtin gyvybingas variklis, bei visa girlianda įspėjamųjų lempučių. Ačiū, noriu kokios nors nesąmonės, bet ne “ant tiek”. Tiesa, minties įsigyti šį stebuklą neapleidžiu ir prie jos gal netgi sugrįšiu kitąmet.

Mintis darėsi aiški – automobilis reikalingas vien tik žiemai ir kiek įmanoma labiau telpantis į kuklų biudžetą (t.y. ~500Eur). Taigi, bet koks racionalus žmogus būtų pirkęs kokį nors RWD beaterį, kuris būtų ekonomiškas ir nors +- normalaus techninio stovio.

Ką padariau aš? Susprogdinau biudžetą dvigubai (ar reiktų sakyti susprogdinau biudžeto bombą?) ir nusipirkau FWD Turbo 4Gen Hečą. Ar labai tvarkingas? Oiii ne.

Leiskit nupiešiu Jums paveikslą. Spalio 6d., antradienis. Rytas. Tradicinis Autogido prievartavimas ir antakius pakelti priverčiantis skelbimas: ne kiauras 4Gen hečas, TA iki 2017, turbo kit’as, biškį pakabos, biškį stabdžių, biškį žaislų, biškį semislikų. Kaina per mano supratimą – nu netgi labai puiki. Metu visus darbus ir lets do this!

Skambutis kaip tik atostogaujančiam ponui Linui, kuriam taipogi reikėtų nulėkti į Šiaulius. Ačiū dievui, ponas Linas supranta, ką aš jam išklykių aukštu dažniu ir per valandėlę mes jau pakeliui į saulės miestą. Psyched as fuk.

honda-civic-iv-i-16-hecbekas-19912

Apsižiūriu ką turim – aptvarkytas, tik pusiau iš balionėlio nudažytas kėbulas, visai tvarkingas salonas, pusgyviai Federal RSR’ai, kurie man bus visai naudingi pavasarį ant VTį. Atsidarom kapotą – Linas pastebi, jog Bov’as visai kaip jo ex 6Gen Coupe turbo kit’o. Nu ir kolikas. Nu ir turbina. Nu ir išvis čia jo ex turbo kit’as. Mažas tas pasaulis.

Patestdraivinu – užsipučia vėlai, yra dūmų, bet hey, juk mašina realiai tik žiemai, ane? Galingai pasiderinu kainą, pasikraunu šiek tiek zip’o ir galvoje sukdamas dantračius jau esu pakeliui į Vilnių.

12106800_942513155807671_6648478177461139617_n

Išmetimas, kurį sudaro vamzdis ir N1 bakelis (lai būna jie visi prakeikti) kaukia taip, kad rezonansas galvos viduje baigia atpurtyti akių tinklainę. Sustojam. Į N1 rėksnį įkišam home-made buvusio savininko gamintą sailenserį. Žinoma, jo užveržimo varžtas per ilgas, ko pasekoje sailenseris neprisisuka iki galo. Kas gaunasi? Toks tragiškas sailenserio barškėjimas ir rezonavimas, jog pradedu matyti vizijas. Stojam, lupam sailenserį ir važiuojam toliau. “This is Fine”

c4jt321

Grįžus namo ir pasikėlęs mašiną ant jack’ų įdėmiai pračekinu ką aš čia įsigijau.Taigi:

DSC_0404

Bad part: neskaitant surinkimo prajobų (realiai funkcionuojanti tik viena variklio pagalvė, neaiškios kilmės poveržlės po ratais) turim tokias parkes – perpistas intercooleris, dėl kurio leakų matomai turėjau nemažą lag’ą, perpistas ir papildomai pridrakonintas telikas, ant kurio i/c ir 5Gen radiatorius laikėsi tik ant šlangų ir zateškių. Vyriškai klibanti turbina, skylė vienam lanžerone, bei nemažai visokių būtinų išspręsti smulkmenų.

The good part – stabdžiai. Diskai all around + priekyje Legendos twin potai. Visa likusi pakaba taipogi atrodo pakankamai gyva. Motoras atrodo visai neblogas. P28 su Bliutiufinio dataloginimo galimybe. Mažytis motociklo akumas (ačiū dievui, kad pravestas laidas į bagažinę normaliam akumui), Storas VTi radiatorius, laisvas 60mm išmetimas, sauja gauge’ų bei kitų žaislų, kuriuos galima neskaudančia širdimi išsiparduot O svarbiausia, kad nėra nieko, ko pats negalėčiau susitvarkyt savame garaže ir labai neblogas potencialas turėt gana valinantį kibiriuką.

Ką jau spėjau nuveikt? Nusirinkau priekį, pasiruošiau teliko keitimui(žinoma, tas tikrai nėra būtina, bet tiesiog galiu ir noriu tai pasidaryti). Susiradau kitą turbiną, kuri laukia galimybės patikrinti jos gyvybingumą. Intensyviai ieškau I/C. Gausiai sportinį vairą pakeičiau oem i-VT vairu, išėmiau kitus man visiškai nereikalingus rakandus. Išėmiau motociklo akumą, bei susiderinau dėl krūvelės reikalingų dalių (įskaitant ir teliką). Nu ir tuo pačiu prifilmavau krūvelę nuotaiką keliančių prajobų, kuriuos sukroviau į Abi Kairios Rankos facebook peidžą.

DSC_0410

Atsistačius į normalų techninį stovį, tikiuosi susikraut jam kokias nors įpurškimines dujas, visgi seniai norėjau išbandyti turbo civic + lpg. Kad jau bus su kuo – gal pasivažinėti į kokius žieminius sprintus, siekiant pasauliui pagaliau įrodyti, jog labai nemoku vairuoti.

Koks šito kibirinio kibirėlio likimas atėjus pavasariui? God knows. Gal jį parduot visą, gal savo Ketvertą apginkluot šiuo turbo kit’u ir paleist į kasdieninės mašinos vaidmenį pardavus kas liko. Gal sukraut jam CR-V važiuoklę ir bandyt startuot Dakare. Esmė – dantračiai sukasi, noro kalnas, o kas iš to gausis – pamatysim jau labai greitai. Stay tuned.

Posted in Uncategorized | 1 Comment